|
BrendaShossana
Priklausomam tapti lengva. Priklausomybė yra sudėtingas procesas, ji daugeliu būdų įsitvirtina žmogaus patirtyje. Visi esame įpročių vergai. Įpročiai ir tvarka suteikia saugumo, tikrumo ir stabilumo pojūčius. Daugelis susitapatina su savo įpročiais ir nusistovėjusia tvarka. Kai ji sutrinka, žmonės jaučia pavojų, iškilusį savo gerovei.
Įprotis tam tikra priemone užtikrinti savo gerovę gali lengvai virsti priklausomybe. Tada atrodo, kad be šio įpročio (veiksmo, jausmo,
|
Paslėptas pyktis. Tačiau akivaizdžiai matomas.
|
medžiagos ar asmens) negalėsime gyventi. Kyla nerimas, ir trokštame vėl susigrąžinti prarastą gerą savijautą. Kol tai suvoksime, padarysime viską, kad patenkintume savo troškimą. Taigi esame priklausomi nuo savo įpročio, kurį siejame su savo gerove ir kuriuo naudojamės ne pagal paskirtį. (Be įpročių, galime tapti priklausomi nuo bet ko, kas tik suteikia palengvėjimą, - nuo sapnų, fantazijų, žmonių, jausmų, veiksmų.)
Įprotis, virtęs priklausomybe, varžo mūsų laisvę: jaučiamės be jo negalintys išsiversti. Nuo jo priklauso mūsų sprendimai, veiksmai ir santykiai. Už tą trumpalaikį gerovės pojūtį mokame didžiulę kainą - tai priklausomybės padariniai, kurių paprastai nesuvokiame.
Priklausomybė gali išsivystyti įvairiais būdais ir tenkina visokius poreikius. Priklausomybė nuo pykčio yra vienas dažniausių, pražūtingiausių ir sunkiausiai atpažįstamų potraukių. Kaip ir alkoholikas ar narkomanas, pikčiurna iš pradžių jaučiasi gerai ir užkimba ant pykčio masalo, o paskui pamažu auganti priklausomybė ryja jo gyvenimą ir sukelia skausmingų padarinių.
Norint atsikratyti priklausomybės, geriausia pažvelgti jai tiesiai į akis, išsiaiškinti, kaip ji veikia, kada kyla ir kaip manevruoja, perprasti jos melą, klastingus pažadus ir didžiulę kainą, kurią mums tenka sumokėti. Visiškai suvokus priklausomybės procesą, galima žengti antrą žingsnį - išsivaduoti iš priklausomybę palaikančios baimės patenkinant jos keliamą poreikį.
Priklausomybių funkcijos
Priklausomas žmogus gali galvoti tik apie savo potraukį - kaip gauti dar vieną „dozę". Tada tikslai susiaurėja, dėmesys atbunka ir gyvenimas labai nuskursta. Tiesa, daugeliui tai teikia palengvėjimą. Atbukus dėmesiui, esame nejautresni ir mažiau imlesni nepageidaujamiems jausmams ir potyriams. Šiuo atveju priklausomybė atlieka gynėjo nuo skausmo ir nerimo funkciją. Tačiau ji neleidžia įžvelgti sunkumų, kuriems reikėtų skirti dėmesio. Tada laikinai palengvėja, tačiau priklausomybės slepiama ir kartu aštrinama krizė vis tiek stiprėja ir vis labiau slegia.
|
Priklausomybė gali teikti malonumą, galios, didybės, nepažeidžiamumo pojūčius. (Daugelį tai apsaugo nuo bejėgiškumo ir saviniekos.) Nors priklausomybės sukelti malonūs jausmai laikini, jų troškimas vis stiprėja, kol galų gale žmogus nebemato jos padarinių ir nepastebi, kad priklausomybei vystantis „dozės" didėja — gerai savijautai užtikrinti reikia vis didesnės. Auga ne tik „dozės", bet ir žala gyvenimui. Daugelį žmonių priklausomybė pavergia ir jie po truputį netenka visko.
Priklausomybė suteikia apgaulingą saugumo pojūtį. Ją tenkindamas individas jaučiasi saugus ir užtikrintas. Tačiau tiesa ta, kad priklausomybė tikrąją apsaugą atima, — apakintas žmogus negali grįsti savo gyvenimo tikrosiomis vertybėmis ir stabilumu.
Švelnaus būdo Lenis buvo linkęs bėgti nuo sunkumų ar
|
Supykus dažnai užplūsta laikina stiprybė, energija, teisumo, galios ir valdžios pojūčiai
|
konfliktų. Jis bijodavo viešai kalbėti, įžeisti kitus ir klysti. Nuo to nukentėjo jo karjera. Nepaisant puikių įgūdžių, jam nesisekė pelnyti paaukštinimo, vis gaudavo žemesnes pareigas. Per vieną ginčą darbe tiesioginio viršininko akyse Lenis patyrė persilaužimą. „Daugiau negalėjau kęsti, - pasakojo jis. - Pajutau, kaip išraudau, tada tiesiog išsižiojau ir viską išklojau tiesiai šviesiai." Didelei Lenio nuostabai, jis nebuvo nutildytas, bet savo protrūkiu pelnė pagarbą. Kolegos ėmė žvelgti į jį kitaip — pripažino jo vertę.
Leniui tai buvo pirmoji pykčio patirtis. Jam tai patiko, nes suteikė trokštamą galios ir stiprybės pojūtį. Gera savijauta išliko. Tačiau netrukus jis įklimpo. Užuot puoselėjęs savivertę ir mokęsis konstruktyviai bendrauti, Lenis tapo priklausomas nuo savo proveržių. ' Panašiai vaikai priklauso nuo pykčio priepuolių.) Lenis, liedamas įniršį, sustabdydavo kolegas, valdydavo padėtį ir gaudavo trokštamo dėmesio. Netrukus jis ėmė siautėti namie ir pasiekdavo, ko norėdavo, nors ir skleisdamas slogutį.
Priklausomybės nuo pykčio padariniai
|
Netrukus Lenį pavergė priklausomybė nuo pykčio. Iš pradžių ji teikė stiprybės pojūtį. Lenis net nepastebėjo, kad artimi draugai ir šeimos nariai ėmė vengti su juo bendrauti. Pykčio jis nesiejo nei su virškinimo sutrikimu, nei su blogais sapnais. Tačiau netrukus Lenis pajuto, kad be pykčio būtų pažeidžiamas, išnaudojamas ir ignoruojamas. Pyktis tapo svarbiu poreikiu. Ir Lenis buvo pasiruošęs mokėti jo kainą.
Supykus dažnai užplūsta laikina stiprybė, energija, teisumo, galios ir valdžios pojūčiai. Kaip ir alkoholis, kilusi pykčio banga gali nuslopinti baimę, vidinius stabdžius ir abejones. Laikinai jaučiame trokštamą laisvę ir galią.
Be to, pyktis gali sudrumsti loginį mąstymą ir sukelti teisumo pojūtį. Supykus abejonės ir jų poreikis išnyksta.
|
Kaip aš jūsų nekenčiu...
|
Tada neryžtingiems žmonėms lengviau priimti sprendimus. Tačiau jie nesupranta, kad nusprendė ne jie, o juos užvaldęs pyktis. Tokių sprendimų padariniai retai būna teigiami.
Pyktis leidžia pasijusti teisiam ir atlikti daug veiksmų, kurie esant ramiam atrodo nepriimtini. Jis skatina išsakyti neigiamas mintis ir jausmus, kuriuos laikėme savyje ir kuriuos galbūt geriau nutylėti. Žinoma, įniršiui nuslūgus, žodžių nesusigrąžinsi. Nuo tam tikrų padarinių negelbės nė atsiprašymas. Išsiliedami galime jaustis gerai, tačiau vėliau, viską suvokus, dažnai prireikia gailėtis ir už savo veiksmus gauname vienokį ar kitokį atpildą.
"Pykčio dieta"
|
