Ilgokai galvojau, į kurį skyrių - politikos ar santykių šias mintis sudėti. Nes politika yra santykiai, o santykiai - politika.
Santykių skyrių pasirinkau dėl to, kad jie yra vienas iš mūsų egzistencijos pagrindų, jie laisvi savo esme ir tik žmogus, gebėtojas griauti ar kurti, santykius gali panaudoti politikai.
PL
|
Politikos pasaulis iš esmės yra instinktų lygmens. Jame galioja džiunglių įstatymas: teisus tas, kuris galingas. O politika besidomintys žmonės yra didžiausios vidutinybės. Politikams nereikia jokios kitos kvalifikacijos - tik intensyvaus nepilnavertiškumo jausmo.
Beveik visą politiką galima apibendrinti matematine formule:
Politika yra noras valdyti.
Frydrichas Nyčė tokiu pavadinimu netgi yra parašęs knyga. Ši žmogaus elgsenos motyvacijos koncepcija labai svarbi, nes noras valdyti reiškiasi daugeliu būdų. Taigi žodį „politika" čia reikėtų suprasti plačiau nei valstybės valdžios veikla. Kiekvieną kartą, kai kas nors siekia valdžios - tai yra politika. Ir nesvarbu, ar tai susiję su valstybe, valdžia ir panašiais dalykais ar ne...
Man žodis „politika" reiškia kur kas daugiau nei įprasta laikyti. Per visą istoriją vyras taikė politinę strategiją moters atžvilgiu ir įrodinėjo, jog ji žemiau nei jis. Ir jis tuo įtikino pačią moterį. Dėl kai kurių priežasčių moteris buvo bejėgė ir turėjo sutikti su šia bjauria ir visiškai absurdiška idėja. Moteris nėra nei žemesnė už vyrą, nei viršesnė už jį. Jis ir ji yra
|
 |
visiškai skirtingos žmogaus kategorijos ir jų negalima lyginti. Pats siekis lyginti yra idiotiškas ir vos pradėję tai daryti pateksite į bėdą.
Kodėl vyras visame pasaulyje skelbė moterį esant žemesnę už jį patį? Nes tai vienintelis būdas laikyti ją po padu, padaryti iš jos vergę.
Taip lengviau. Jei ji būtų lygi, kiltų įvairių keblumų, taigi atsirado mintis, kad ji žemesnė. Ir tai grindžiama menkesne jos raumenų jėga, mažesniu ūgiu. Ir tuo, kad ji nesukūrė jokios filosofijos, jokios teologijos. Nepradėjo jokios religijos. Tarp moterų nebuvo garsių menininkių, muzikančių, tapytojų - tai esą rodo, kad jos stokoja nuovokos, kad nėra intelektualios. Joms nerūpi aukštesni gyvenimo tikslai, jų interesai labai riboti — jos tik namų šeimininkės.
Jei nuspręsite lyginti lytis šiuo būdu, nesunkiai įtikinsite moterį, kad ji prastesnė. Tačiau tai gudrybė. Derėtų atsižvelgti ir į kai kuriuos kitus dalykus. Štai moteris gali pagimdyti kūdikį, o vyras — ne. Jis aiškiai žemesnis, nes negali tapti motina. Gamta nesuteikė jam tiek atsakomybės. Atsakomybė tenka viršesniam. Gamta nei nedavė jam gimdos. Tiesą sakant, reprodukcinė vyro funkcija neką rimtesnė už injekciją, tad vyras čia reikalingas vos akimirksnį.
|
Motinai reikia nešioti savyje vaiką ištisus devynis mėnesius ir prisiimti visus rūpesčius. Tai nelengvas darbas! O galiausiai ji tą vaiką pagimdo... gimdymas beveik prilygsta mirties išgyvenimui, paskui ji ilgus metus augina savo vaiką, maža to - praeityje ji be perstojo gimdė vaikus. Kiek laiko palikote jai tapti didžia muzikante ir poete, dailininke? Ar davėte jai bent kiek laiko? Ji nuolatos arba laukdavosi kūdikio, arba rūpindavosi jau gimusiais. Ji prižiūrėdavo namus, kad jūs galėtumėte mąstyti apie aukštesnius dalykus.
Bent vienai dienai, dvidešimt keturioms valandoms, apsikeiskite darbais. Leiskite jai mąstyti, kurti poeziją ar muziką, o jūs dvidešimt keturias valandas rūpinkitės vaikais, virtuve, namais. Ir tada suprasite, kuris iš jūsų viršesnis! Vos dvidešimt keturių valandų bus daugiau nei gana, kad įsitikintumėte, jog prižiūrėti tiek vaikų tolygu gyvenimui beprotnamyje. Jie ne tokie jau nekaltučiai, kokie atrodo, jie labiau išdykę, nei galite įsivaizduoti, jie nuolat krečia pačias įvairiausias šunybes. Jie nė sekundei nepaliks jūsų ramybėje, jie nuolatos reikalauja jūsų dėmesio, nes dėmesys yra natūralus jų poreikis.
Dėmesys — tai maistas.
|
|
Vieną vienintelę dieną gaminęs maistą šeimai ir svečiams suprasite, jog tai pragaras ir išmesite iš galvos visas mintis apie savo viršenybę. Nes tas dvidešimt keturias valandas nė sekundės dalelę nemąstysite apie teologiją, filosofiją, religiją.
|
Reikia apsvarstyti ir kitus aspektus. Moteris yra atsparesnė už vyrą. Šiandien tai medicinos įrodytas faktas. Moterys serga rečiau nei vyrai, jos gyvena ilgiau už juos, visais penkeriais metais ilgiau. Mūsų visuomenė labai kvaila, ji nusprendė, jog vyras turėtų būti ketveriais ar penkeriais metais vyresnis už savo žmoną, ir tai vien tam, kad jis būtų labiau patyręs, brandesnis, kad lengviau apgintų savo viršenybę. Tačiau tai nėra gerai, nes moteris gyvens penkeriais metais ilgiau. Jei mąstysime pasiremdami medicinos duomenimis, suprasime, jog vyras turėtų būti penkeriais metais jaunesnis už žmoną, kad jiedu galėtų mirti beveik tuo pačiu metu.
Dabar vyras būna ketveriais ar penkeriais metais vyresnis už žmoną, be to, moteriai daugumoje kultūrų ir visuomenių neleidžiama tekėti antrą kartą. O jei ir leidžiama, tai yra visai nesenas patvarkymas,
|
Kiek laiko palikote jai tapti didžia muzikante ir poete, dailininke?
|
sutinkamas tik labai išsivysčiusiose šalyse. Jūs neleidžiate jai ištekėti, vadinasi, bent dešimt metų ji našlaus. Medicininiu požiūriu tai neprotinga — čia tiesiog klaidinga aritmetika. Kam primesti moteriai dešimt metų našlavimo? Geriausia išeitis, jei žmona būtų penkeriais metais vyresnė už vyrą, o jis už ją jaunesnis. Tai užglostytų visus nesklandumus. Ir niekam nebereikėtų našlauti.
Dabar, kai žinome, jog moteris gyvena penkeriais metais ilgiau, kas yra viršesnis? Ji mažiau serga ir yra atsparesnė, kas yra viršesnis? Moterys žudosi du kartus rečiau nei vyrai. Tokia pat statistika ir kalbant apie beprotystę: protas moterims pasimaišo irgi du kartus rečiau nei „stipriajai" lyčiai. Tačiau šių faktų niekas nėra apsvarstęs, tad aš klausiu: kodėl?
|
Kodėl vyrai žudosi du kartus dažniau, nei tai daro moterys? Peršasi mintis, kad jis stokoja kantrybės. Jis pernelyg nekantrus, pilnas troškimų, lūkesčių, o jei dalykai nesiklosto taip, kaip jam norėtųsi, jis nori viską, užbaigti. Jis labai greit nusivilia. Tai rodo silpnumą. Jam trūksta drąsos atsigręžti į gvvenimo sunkumus. Savižudybė yra bailio žingsnis. Tai bėgimas nuo problemų, o ne jų sprendimas.
Moteris turi daugiau rūpesčių, nes nuosavus rūpesčius dar papildo vyro rūpesčiai. Taigi rūpesčių ji turi du kartus daugiau, bet sugeba drąsiai juos sutikti. O jūs ir toliau kartojate, kad ji silpnesnė. Kodėl išprotėjusių vyrų
|
Jis pernelyg nekantrus, pilnas troškimų, lūkesčių, o jei dalykai nesiklosto taip, kaip jam norėtųsi, jis nori viską, užbaigti
|
skaičius du kartus viršija tokių pat moterų skaičių? Tai aiškiai rodo, jog jo protas sudarytas ne iš patvariausiu medžiagų ir gali bet kada pakrikti. Bet kodėl tada šitiek laiko taip primygtinai buvo tvirtinama, jog moteris yra žemesnė? Tai politika. Tai valdžios žaidimas, jei nesugebate tapti šalies prezidentu... tai nėra lengva, nes konkurencija iabai didelė. Jūs negalite tapti išganytoju, nes tai irgi nėra lengva. Vos tik pagalvojate apie tai, prieš akis išnyra nukryžiavimas.
Vienos krikščioniškos misijos skelbime, kuriuo jie siekė pritraukti naujų narių buvo pavaizduotas prie kryžiaus prikaltas Jėzus, o užrašas sakė: „Reikia drąsos, kad būtum šventikas." Puiki reklama! Tačiau ji reiškia, kad be Jėzaus daugiau šventikų nebuvo... O kaip kiti šventikai? Jie ne šventikai ir skelbimas yra svarus to įrodymas. Taigi tebuvo vienas šventikas. Visi tie popiežiai, kardinolai ir vyskupai — kas jie tada? Jie ne šventikai, nes skleisdamas savo idėjas Jėzus kaip atsakymo sulaukė kryžiaus. O kai šie popiežiai keliauja po pasaulį, juos sutinka su raudonais kilimais, šiluma, pompastiškais tų šalių prezidentų ir ministrų pirmininkų, karalių ir karalienių sveikinimais - tai yra keista. Su popiežiais ir vyskupais nedera elgtis netinkamai, o toks elgesys tikrų tikriausiai netinkamas! Taip jūs visiems sakote, kad jie ne šventikai. Nukryžiuokite juos — toks vienintelis paliudijimas, kad jie buvo tikri krikščionys. Nukryžiuokite kuo daugiau šventikų.
Ir tai ne mano, o jų pačių idėjos. Juk jie plaikstosi plakatais su nukryžiuotu Jėzumi ir užrašu „Turite būti drąsūs".
Politiku būti labai paprasta. Kad taptumėte juo, nebūtina sukti galvos dėl vyriausybės, valstybės ar susijusių reikalų — bet kokios valdžios troškimas daro jus politikais. Kai vyras siekia būti viršesnis už žmoną — tai politika. Jei žmona, negalėdama priimti tokios idėjos, siektų būti viršesnė už vyrą — tai irgi būtų politika. Nors jau milijonus metų jai kalama į galvą, kad ji žemesnė, ji randa būdų, kaip sužlugdyti vyro siekius.
|
Kaip tik dėl šios priežasties žmonos nuolat niurzga, kelia vyrui scenas, dėl menkniekių puola į ašaras ir nervinasi dėl tokių dalykų, kurie, jūsų manymu, visiškai neturėtų žadinti tokios reakcijos. Kodėl tai vyksta? Toks yra jos moteriškas būdas žlugdyti jūsų politinę strategiją. „Tariesi esąs viršesnis? Gerai, ir toliau taip manyk, o aš parodysiu, kas išties padėties šeimininkas." Ir kiekvienas vyras žino, kas tas padėties šeimininkas, vis dėlto nuolat bando išsikovoti viršenybę. Bent už savo namų sienų jis pasitempia, pasitvarko kaklaraištį, šypsosi, tarsi viskas eitų kaip iš pypkės.
Nedidelėje mokyklėlėje mokytojas paklausė savo mokinių:
— Gal pasakysite, koks gyvūnas iš namų išeina kaip liūtas, o grįžta į juos kaip pelė?
Mažas berniukas pakėlė ranką.
— Sakyk, — paragino jį mokytojas.
— Mano tėtė, - atsakė jis.
Vaikai yra labai pastabūs. Jie atkreipia dėmesį į viską, kas vyksta. Tėvas išeina iš namų beveik kaip liūtas, o
|
Gal pasakysite, koks gyvūnas iš namų išeina kaip liūtas, o grįžta į juos kaip pelė?
|
grįžęs į namus jis — tarytum pelytė. Visi vyrai yra po žmonos padu. Ir kitaip nebūna. O kodėl? Kodėl susiklostė tokia bjauri situacija? Egzistuoja vyriška politikos forma, egzistuoja moteriška politikos forma, bet abi lytys siekia nugalėti viena kitą.
Panašūs dalykai vyksta visose kitose srityse. Pavyzdžiui, universitete lektorius siekia tapti daktaru, daktaras nori tapti docentu, docentas — profesoriumi, šis — dekanu, o dekanas svajoja apie rektoriaus kėdę, taigi vyksta nuolatinė kova dėl valdžios. Bent švietimo sistemoje tokių dalykų neturėtų būti, gali pasakyti kuris nors iš mūsų. Tačiau
švietimas ir ugdymas nieko nedomina, visiems rūpi išsikovoti valdžią.
Taip pat yra ir religijoje: vyskupas nori tapti kardinolu, kardinolas nori tapti popiežiumi. Visi tomis pačiomis kopėčiomis kopia į viršų ir kojomis žemyn stumia kitus. Aukščiau esantys kopėčiomis kopia į viršų bando žemyn nustumti žemiau esančius ir kojomis žemyn stumia kad šie nepasiektų jų lygmens. Ne kitaip elgiasi ir stovintys ant žemesnių kopėčių laiptelių: jie tempia aukščiau esančius už kojų žemyn, kumščiuoja juos ir iš kailio neriasi, kad tie nusiristų į apačią. Visos šios kopėčios, jei stebėsite jas iš šono, yra tikrų tikriausias cirkas. Ir tokie dalykai vyksta visur, kur tik pažvelgsime.
Taigi man politika reiškia pastangas įtvirtinti savo viršenybę. Bet kodėl tai daroma? Nes giliai viduje žmogus jaučiasi nepilnavertis. Taip, instinktų valdomas žmogus pasmerktas jaustis nepilnaverčiu jis ir yra nepilnavertis. Tai ne koks „nepilnavertiškumo kompleksas", tai faktas, tikrovė, jis yra nepilnavertis. Gyventi instinktų valdomą gyvenimą, vadinasi, gyventi žemiausiame, koks tik įmanomas, lygmenyje.
|
Jei suprantate šią kovą dėl viršenybės, pasitraukiate iš jos, paprasčiausiai tariate: „Esu, koks esu, nesu nei viršesnis, nei žemesnis." Jei tiesiog stovite šalimais ir stebite visą tą spektaklį, vadinasi, įžengėte į antrąjį pasaulį — nuovokos ir sąmonės pasaulį.
Tereikia suprasti visą tą šlykščią situaciją, į kurią kiekvienas yra patekęs. Jums tereikia skirti šiek tiek laiko ir kantriai stebėti situaciją: „Kas vyksta? Kas man iš to, net jei pasieksiu aukščiausią kopėčių laiptelį?" Juk toks žmogus pakimba padebesiuose kaip kvailys. Toliau jam nėra kur eiti.
Nusileisti, žinoma, jis negali, nes žmonės ims šaipytis: „Kur susiruošei? Kas nutiko? Pralaimėjai?" Taigi negali nusileisti, negali eiti pirmyn, nes aukštesnio laiptelio nėra. Todėl jis kabo danguje apsimesdamas, kad šį tą pasiekė, kad rado gyvenimo tikslą. Bet pats gerai žino, jog nerado nieko. Jis tiesiog buvo kvailys ir tuščiai išvaistė visą gyvenimą. Dabar nėra kelio aukštyn, o nusileidęs žemėn bus išjuoktas.
Tad kiekvienam, tapusiam šalies prezidentu ar ministru pirmininku, telieka melstis, kad jis mirtą šiame poste. Nes žemyn jis leistis negali - bus įžeidinėjamas, pažemintas, o aukštyn kelio nėra. Jis užstrigęs ir tik mirtis gali išvaduoti jį iš šios dilemos. |
 |
Žmogus nuolat stengiasi visais įmanomais atžvilgiais pakilti aukščiau kitų, būti ypatingas, viršesnis, bet visa tai yra politika. Ir, mano požiūriu, šie dalykai domina tik vidutinybes. Išmintingi žmonės turi svarbesnių užsiėmimų. Jie negali švaistyti savo jėgų trečiarūšei, šlykščiai ir purvinai politikai. Tik trečiarūšiai žmonės tampa prezidentais, ministrais pirmininkais. Išmintingas žmogus nešvaistys jėgų ir nesileis į dykumą, kuria keliaudamas nenueis niekur, net į vienišą oazę.
Taigi instinktyvus politikos lygmuo yra ne kas kita, o „stiprus tas, kuris galingas" — džiunglių įstatymas. Hitleris, Stalinas, Musolinis, Bonapartas, Aleksandras, Timūras, - visi šie vadai panašesni į vilkus nei į žmones, jeigu mes norime, kad pasaulyje atsirastų tikra žmonija, turime visiškai išbraukti šių asmenų vardus. Turime užmiršti, kad jie apskritai egzistavo, jie buvo tik košmariško sapno personažai.
Net keista - visa musų istorija pilna tokių žmonių vardų. |
